Sunku kitaip pakreipti savo mintis, kai kasdienėje kalboje, kurioje vyravo intuicija, fantazija ir gebėjimas improvizuoti, netikėtai ima dominuoti auditavimas, tyrimų metodologija ir konversijų rodiklių optimizavimas. Dar komplikuočiau yra tai, kad nemažai daliai dirbančių IT srityje kūrybingumas apskritai yra nuostabą kelianti, beveik stebuklinga dovana, su kuria tiesiog gimstama arba ne.

Vis tik, dabar suprantu, kokia neteisinga ši prielaida buvo, nes UX/UI srityje, kaip ir bet kurioje kitoje, galime būti kūrybingesni ir išradingesni, jei tik sugebame tą kūrybingumą surasti ir pažadinti. Iš prigimties visi esame kūrybingi, tik šį įgūdį turime nuolat ugdyti ir praktikuoti. Turiu savo receptą, kuris man padeda to nepamiršti.

Mokėjimas priimti sau mestus iššūkius

Įveikti vidinę kritiką, baimę, blokus, ribojančius įsitikinimus, pasipriešinimą, abejones ir netikrumą, kad kūrybinis potencialas prasiveržtų, yra sudėtinga veikla. Kūrybinė sėkmė reikalauja kūrybinių nesėkmių. O nesėkmės mus visus baugina, todėl kartais pasiduodami šiai baimei pasirenkame lengviausią kelią – nedaryti nieko. 

Pavyzdžiui, pati jaučiausi daug saugiau ir patogiau, kol kolegės nepradėjo klibinti, kad jau atėjo metas ir man parašyti tekstą į „LinkedIną“. Kitaip tariant, mesti sau reikiamą iššūkį, kuris sustiprintų ne tik pasitikėjimo savimi jausmą, bet ir galėtų tapti kitų kūrybinių iššūkių pagrindu. Kūrybingumas tiesiogiai priklauso nuo to, ar sugebame pereiti nuo minčių prie veiksmų, todėl teko padėti į šalį prabangią nieko nedarymo iliuziją, įveikti įvairiausius pasiteisinimus, nepasitikėjimą ir baimes: „aš negaliu, nes… esu per uždara, per kukli, per daug vertinu privatumą, neturiu, ką pasakyti...“ ir pradėti barškenti per klaviatūrą rašant šį sakinį.

Nauji potyriai ten, kur nesinori jų patirti

Sakoma, kad žmonės, norintys pažadinti savo kūrybingumą, visada ieško įdomių, dar nepatirtų dalykų, net jei jie nesusiję su jų tiesiogine veikla ar kelia baimę. Gyvybingas protas reikalauja nuolatinio informacijos srauto, todėl mokydamiesi naujų dalykų, augdami ar siekdami naujų patyrimų, maitiname savo mintis idėjomis ir plečiame savo mąstymą. Kasdieniniame gyvenime siekiu būti plačių pažiūrų (ne visada nusiteikiu), priimti naujas idėjas (ne visada norisi), koncepcijas (ne visada pasiseka) ir požiūrius, su kuriais, atrodytų, nesutinku (kartais neįmanoma). Tai apima norą išbandyti įvairias naujoves, o ne tiesiog atmesti tai, kas man kelia baimę ar atrodo nepriimtina.

Jau ilgą laiką bijau aukščio, todėl nesiryžtu prieiti prie aukštesnio skardžio, nors užlipus ten, ko gero, įkvėptų gražiausias saulėlydis, o užsiropštus ant miestelio bažnyčios varpinės atsivėrę vaizdai įsirėžtų atmintin… Be vieną dieną tariau sau „gana“ ir įkopiau į Tahtali kalną. Nemenkai save nustebinau, pasirodo, kad ir kaip gerai galvojau žinanti savo limitus, ši patirtis leido dar labiau priartėti prie savęs: tiek psichologine, tiek kūrybine prasme išsilaisvinti.

Norint tapyti kaip Monet, reikia ir valgyti kaip Monet

Trumpam iš kalnų grįžkime prie UX/UI dizaino: kad pereitų į kitą produkto kūrimo etapą, įgytų reikiamų žinių, sugebėtų priimti sprendimus ir galiausiai juos įgyvendintų, UX/UI dizaineriai pirmiausia stengiasi pasinerti į konkrečią temą ir paskęsti informacijos jūroje. Įdomu tai, kad toks pat procesas gali būti taikomas net ir asmeniniame gyvenime, kai norime sužadinti savo kūrybingumą ir sugeneruoti naujas novatoriškas idėjas. 

Pavyzdžiui, jei mane domina C. Monet tapymo stilius ir aš noriu išmokti kurti kaip jis, pirmiausia turiu sužinoti absoliučiai viską apie C. Monet. Viską – net, tai, ką jis mėgo valgyti. Pasak įvairių šaltinių, po to, kai C. Monet pradėjo išgyventi iš savo kūrybos ir įsigijo namus netoli Senos Paryžiuje, jo sodininkų komanda augino įvairias aromatines Viduržemio jūros prieskonines žoleles ir daržoves, tokias kaip rozmarinai, mėtos, cukinijos, pomidorai, česnakai ir šparagai. Rašoma, kad jis taip pat mėgo triufelius, omarus, žuvį ir antis. Ko gero nenuostabu, kad mėgdamas kokybišką maistą jis nutapė tokius įsimintinus su maistu susijusius kūrinius kaip: „Le Déjeuner sur l’herbe“ ar „Le Déjeuner“.

Sukaupta informacija, išgirstos neįprastos idėjos, aptikti nauji straipsniai, kitų atlikti tyrimai ar nauji vaizdai – visa tai prideda žinių ir išmanymo, o ten galime pasisemti įkvėpimo, taip reikalingo naujovėms atrasti.

Kūrybininkams taip pat reikia treniruotis

Man labiausiai patinka du pratimai, apie kuriuos sužinojau perskaičius Julia Cameron „Kūrėjo kelias“: ryto puslapiai ir pasimatymas su savimi. Pirmuoju atveju, kad pažadintume savo kūrybingumą, pirmiausia turime jį atrasti. Ryto puslapiai yra skirti ranka užrašyti savo mintims kiekvieną rytą. Bet kokia tema, paleidžiant tikrą pasąmonės srautą. Aišku, kartais išeina tiesiog: „O dieve, dar vienas rytas. Neturiu ką pasakyti! Kodėl turiu užsiimti tokiom nesąmonėm?“. Tačiau šio pratimo esmė – nuoseklumas. Neįtikėtina, ką 3-4 savaitės tokio rašymo gali padėti pasiekti kūrybingumo išlaisvinimo prasme. Pavyzdžiui, mane tai paskatino prisiminti šiek tiek užleistą veiklą, kuria taip mėgavausi studijų metais ir kurią jau kurį laiką buvo pakeitųsi planšetė su skaitmeniniu pieštuku – tapybą. Aplanko visiškai skirtingi pojūčiai.

Pasimatymas su savimi yra kitokio pobūdžio pratimas, nei ryto užrašai, kurie labiau siejasi su idėjomis, nepasitenkinimu ar baimėmis. Pasimatymas yra laikas, kurį skiriu sau praleisti prasmingai: nueiti į renginį, naują parodą, pažiūrėti saulėlydį, išsiruošti į žygį ir panašiai. Kitaip tariant, tai yra laikas su savimi ir dėl savęs. Pasimatymas su savimi labai gerai koreliuoja su tuo, kas jau buvo aptarta – žingeidumu ir naujų potyrių akstinu, kuris padeda atsiverti įžvalgai, įkvėpimui ir mokymuisi.

Poilsis irgi yra darbo dalis

Remiantis „Harvard Business Review“, mūsų natūrali būsena yra nuolat dirbti su problemomis, net jei tuo nepasiekiame jokios pažangos. Kitaip tariant, intensyviai vystydami idėją, kuriai reikia kūrybingumo, dažnai net to nesuvokdami, patenkame į aklavietę. Atsiradus ten labai svarbu reguliariai daryti pertraukas, kad protas pailsėtų. Stabtelėjimai verčia mus kitaip vertinti paties kūrybingumo apibrėžimus ir išplėsti juos įtraukiant ten tai, ką vadiname laisvalaikiu ar poilsiu. Ilsėtis, atrodytų, labai paprasta, tačiau būnant ambicingu darboholiku, kokia esu ir aš, realybėje atsitraukimą įgyvendinti yra sunkiau nei atrodo… 

Laisvalaikis ir poilsis veda prie stiprių kūrybinių lūžių –  kai įstringu dizaino kūrimo viduryje, stengiuos atsitraukti nuo problemos, kurį laiką daryti ką nors kita, tada grįžti prie pradinės užduoties. Einu išplauti indų ar tvarkyti spintelių – tai padeda į kitas lentynas sudėti ir mintis. Pašalinės veiklos suteikia naują perspektyvą, kurios reikia norint išspręsti ramybės neduodančias užduotis.

Kūrybingumo darbo aprašyme nėra

Standartiškai esame įpratę profesijoms priklijuoti etiketes – vienas laikome kūrybiškomis ir mistiškomis, o kitas pragmatiškomis ir labiau apčiuopiamomis. Tačiau iš tiesų kūrybingumo ieškome kiekvieną dieną, ne tik tada, kai jis įrašytas darbo skelbime.

Tik šis kelias nėra nei lengvas, nei tiesus. Tokio įgūdžio ugdymas yra visą gyvenimą trunkantis mokymosi procesas, kuriame dažnai tenka nuolat kartoti klaidas ir vis iš naujo įvertinti tai, kas jau matyta. Tai yra procesas, kurį lydi ir tylos akimirkos (su kuriomis reikia susitaikyti), ir didžiuliai sprogstamieji kūrybiniai proveržiai (kuriais reikia mėgautis).