Techniniams žmonėms narplioti tokią dilemą gal kiek lengviau, bet termino „Sertifikuota dizaino komandos vadovė“ nesu girdėjusi. Nėriau į informacijos bedugnę, kol pagalbos ranką vieną dieną ištiesė kolega Paulius: „Klausiau čia tokio Guillermo Torres paskaitą, labai patiko, gal tiesiog pabandom pasikalbėti su juo?

Ir čia prasidėjo kassavaitiniai pokalbiai su mentoriumi, tapę geriausia mokymosi priemone ir įnešę nemažai aiškumo į karjeros kelią.

Kaip išsirinkti, iš ko mokytis?

Kaip jau minėjau ankstesniame tekste, dažna mokymų problema tampa per gilios žinios ar jų (ne)pritaikomumas praktikoje. Taip ir aš pasimečiau zuikio oloje ir nesugebėjau susiorientuoti dideliame informacijos kiekyje: kas man aktualiausia, kokie procesai pritaikomi mano situacijoje, o kas būtų tik laiko švaistymas.

Ir man, kaip dar šviežiai iškeptai komandos vadovei, pokalbiai su mentoriumi tapo neįkainojamu laiku, parodžiusiu tiesesnį kelią į tas žinias. Kiekvienas iš jų buvo savaip skirtingas: vieno metu kalbėjome apie kasdienio darbo problemas, su kuriomis susiduriu, o kito – atlikome pratimus, kurie padėjo geriau suprasti save, komandą ir jos kryptį. Iš visų pokalbių „išsinešiau“ keletą problemų sprendimo būdų, kuriais verta pasidalinti.

Žmogiško dialogo svarba

Dažnai iš pažiūros sudėtingos problemos iš tiesų turi paprastą ir gana akivaizdų sprendimą. Išorinis žmogus padeda į viską pažiūrėti kitu kampu, racionaliai išskaidyti klausimą į atskiras dalis ir tuomet rasti sprendimą kiekvienai iš jų. Supratau, kad dažnai net ir sunkiausiai problemai išnarplioti nereikia inovacijų ar revoliucijų – paprasti sprendimai įprastai slepiasi po tikrosios reikalo esmės nesupratimu.

Pavyzdžiui, svarstydama apie komandos plėtimo galimybes ieškojau atsakymo, kaip surasti efektyviausią jos sandarą. Vaikščiodama ratais-kvadratais atsakymo rasti pati nesugebėjau, tad nusinešiau jį į pokalbį su Guillermo. Turėjau sudėtingų planų dalinti komandą į skirtingas dalis pagal sritis, tačiau po diskusijos su mentoriumi supratau labai akivaizdų kelią komandos evoliucijai: generalizacija -> disciplinos -> specializacijos. 

Turint mažą komandą, jos nariai neišvengiamai dėvi keletą kepurių, tačiau augant ir aiškiau suprantant sritis, kiekvienas kolega turėtų dirbti su tam tikra konkrečia disciplina ar keleta jų. O galiausiai – būti vienos ar keletos disciplinų specialistu, ko pasekoje komanda turėtų visas reikiamas disciplinas skirtingame specialiste, o komanda suktųsi kaip gerai sutepta mašina.

Savęs pažinimo pratimai

Komandos vadovai daug dėmesio skiria jos narių auginimui, bet, tikiu, jog ne man vienai laiko sau skirti tampa gerokai sudėtingiau nei kitiems. Dėl to pokalbiuose su mentoriumi bandėme užpildyti šį trūkumą ir atlikdavome pratimus, kurie padėjo geriau pažinti tiek save kaip komandos vadovę, tiek kaip dizainerę. Greitai judančiuose darbuose dažnai sudėtinga rasti progą sustoti ir retrospektyviai permąstyti save ir savo poelgius, bet tai būtina.

Jau pirmojo pokalbio metu iš ilgo 70+ vertybių sąrašo teko išrinkti svarbiausias, o galiausiai sutrumpinti jį iki 5. Toks sąrašas padėjo įnešti skaidrumo, o ne pasislėpti po saugia abstrakcija. Be to, tikslus įvardijimas padeda geriau identifikuoti, kokia prasmė slepiasi už tam tikrų sąvokų.

Pavyzdžiui, sklandus darbas su komanda svarbus daugeliui, bet kurią iš šių vertybių išsirinkumėte kaip pačią svarbiausią? 

• Collaboration, 
• Comradeship, 
• Cooperation, 
• Friendship, 
• Tolerance.

Tai ne tik padeda aiškiau nubrėžti savo tobulėjimo trajektoriją, bet ir leidžia suprasti, su kokio požiūrio žmonėmis man sekasi dirbti efektyviausiai. Retrospektyvus žvilgsnis padeda identifikuoti ir vietas, kurias reikia užpildyti – kita disciplina, atnaujintomis žiniomis ar tiesiog nauju kolega komandoje.

O ką veikia kiti dizaineriai?

Nors turime prieigą prie daugybės informacijos, tai tampa ir savotišku prakeiksmu – kaip atsirinkti, kuo verta pasitikėti, kieno pavyzdžiu sekti? Facebook grupėse vis matau kolegų sudaromus sąrašus, bet dažnai jie virsta informacijos pertekliumi, kurį sunku apdoroti. O tada jis sukelia atvirkštinį efektą – nebepamatau nieko.

Pokalbiai su mentoriumi, kuriuo betarpiškai pasitiki, turi savotišką kokybės garantiją. Kartu tai padeda ir išfiltruoti kitos rinkos ir kitų sričių kolegų požiūrį. Guillermo pasidalina informacija apie tai, kas vyksta aplink jį, kokios lyderiaujančios agentūros ar įmonės yra linksniuojamos, į ką galima žvilgtelėti kaip į sektiną pavyzdį. Nesame tiesioginiai konkurentai, tad koncentruotas informacijos pasidalinimas, susiejimas su konkrečia situacija, iš asmens, dirbusio ir Silicio slėnyje labai padeda.

Mentorius – tarsi profesinis psichologas

Šią naują patirtį su mentoriumi dažnai įvardinu kaip pokalbius su profesiniu psichologu. Visos, atrodo, sudėtingos problemos tampa greičiau suprantamos ir perprantamos, kai žmogus iš šono užduoda teisingus klausimus ir padeda surasti mazgo pradžią. Tokios sesijos padėjo ne tik geriau suprasti save ir komandą, bet ir ryžtingiau žygiuoti norima kryptimi. Sunkiai įsivaizduoju vertingesį mokymosi metodą vadovui nei tokie pokalbiai.

Mes, kaip UX/UI dizaineriai, dažnai į viską žiūrime kritiškai, bandome pamatyti situaciją iš įvairių krypčių. Bet savęs tobulėjimo kelyje, kai patys mes esame produktai, išorinio žmogaus žvilgsnis ir patarimai padeda sveikai sudrebinti pamatus, bet tuo pačiu ir greičiau judėti norimo tikslo link.